SOCIAL MEDIA

Mano negražus nėštumo gražumas

2021/01/09

 


Nu blemba... Tikrai... Nežinau net kaip gražiai pradėti šitą straipsnį ir kaip tuos žodžius sudėlioti, jog mintys būtų sudėliotos gražiai ir suprantamai... Sakoma, kad nėštumas yra pats gražiausias momentas moters gyvenime... Na taip, tikrai kažkoks protu nesuvokiamas dalykas, kaip viena gyvybė gali išnešioti kitą ir po sava širdim turėti kitą plakančią širdutę... Todėl šiandien noriu pabūti tokia davatkėle, pasibėdavoti ir papasakoti apie savo nėštumą iš gražiai, negražios pusės...

Tos rytinės 'pagirios' kiekvieną dieną - atrodė, kad niekada nesibaigs. Ta prasme jūs juokaujat? Aš nė lašelio alkoholio negėriau, net jo nekvėpavau ir net jo nemačiau... Bet jausmas rytais būdavo toks, kad baliavojau už visą giminę ir net kaimynus... Atsikeliu, galva sukas, pykina, tačiau net nevemiu, nes neturiu ką, juk skrandis dar tuščias, o rytas tai ankstyvas... Gaunu žinutę nuo sesės 'Labas, kaip laikais?' Atsakymas paprastas 'Labas, neblogai... Tik labai šūdinai jaučiuosi šiandien, nepaliksiu lovos visą dieną. Kaip tu?' Ir į tokią žinutę tėra tik vienas atsakymas 'Tai neblogai užbaliavojai vakar tikriausiai'... Ateina atodūsis ir juokas... O, kad tu žinotum dėl ko aš taip jaučiuosi... Beje, iš pradžių apie nėštumą nusprendėm niekam nesakyti, net šeimos nariams ir pasilikti šį džiaugsmą tik sau... Nes norėjome įsitikinti, pamatyti plakančią širdelę ir tuomet pasidžiaugti su visais kartu. Tai kad ir kaip bėdavojausi pirmas savaites, kad man bloga ar pykina visi galvojo, kad dieną prieš šventę užvenčiau, o šiandien vykdau likimo patikėtą bausmę... 

Dar toks jausmas buvo, lyg peršalau šlapimo pūslę... Nuo tualeto nesitraukiau nei per kur, sysiojau ir sysiojau... Vienintelis skirtumas ir tebuvo, kuomet peršali šlapimo pūslę tai skauda, kuomet šlapiniesi... O čia tiesiog laksčiau į tualetą kaip nežinau kas... 

Nustojau gerti kavą, nes kvapas toks šlykštus pasidarė... Net saviškiam rytinę kavą kaisdama susimutindavau vien tik užuodus tą aromatą... Nu nepatiko visai... Nosį rietė kaip nežinau ką, o apie gėrimą net negalvojau - vienareikšmiškai tai buvo tiesiog šlykštu. 

Šiaip dar toks nepaaiškinamas nuovargis atsirado... Atrodo, nieko neveiki, tačiau jausmas lyg visą dieną gružčiku dirbai... Išbalęs veidas, neaiškūs spuogai ant veido, pečių ir krūtinės srityje... Ta prasme, atrodžiau kaip vaiduoklis Kasparas, tik šypsena ne tokia plati buvo.

Labai skaudėdavo galvą... Taip spausdavo, jog galvojau, kad nusprogs... Šiaip žmogus aš protingas, bet negalvojau, jog turiu tiek smegenų, nes jausmas buvo toks, jog man jos tuoj išbėgs skystuoju pavidalu per visas veido skyles... Nu atsiprašau, jei šlykštu, bet dalinuosi kaip jaučiausi...

Iš niekur nieko, burnoje atsirasdavo keisti skoniai ir poskoniai... Pavyzdžiui visą dieną saldu - galiu gerti kiek noriu vandens - saldu ir viskas, niekas to skonio panaikinti nepadėjo... Arba kraujo / geležies skonis, ypač rytais...  Irgi... Iš kur jis, velniai žino...

O ir šiaip, einant pirmąjam trimestrui į pabaigą - eidavau miegoti labai anksti... Aplamai labai daug miegodavau.. Ir ne tai, kad naktim, bet tiesiog kaip vaikas - vis pietų miegelio norėdavosi... Jei lovos nepasiekdavau apie 8-9 valandą vakaro, tai jau miegodavau svetainėj ant sofutės... Nes taip suimdavo miegas... Tiesiog iš niekur... 

Pastebėjau šiokius tokius kūno pokyčius... Pilvuko dar tikrai nesimatė, jis pasirodė tik antroje nėštumo pusėje, tačiau apie tai vėliau... Šiame trimestre labiausiai keitėsi krūtys... Jos didėjo nežmonišku greičiu palikdamos strijas... Net nespėjau nieko padaryti, kuomet pamačiau, kad raudonos strijos jau puikuojasi krūtų apačioje. Ir tai tebuvo tik pradžia... Labai išsigandau, nes pagalvojau, kad jei tokiu greičiu išaugs pilvas, ir aplamai aš visa išsipūsiu - nėštumo gale galėsiu skristi į ligoninę kaip oro balionėlis...

Linksmiausias nutikimas, kuris tikrai nėra pats gražiausias, tačiau dabar jį prisimenu su šypsena veide, kuomet pasijautė kaip mažytis žirnelis gyvenantis pas mane pilve diktuoja ką galiu valgyti ir ko ne... Tai va prie to pačio dar ir istoriją papasakosiu... Darbe (kaip žinia dirbau restorane), šefai virdavo dienos sriubą... Ir pati pačiausia mano sriuba ten būdavo grybų arba pomidorų... Nu kažkas nerealaus... Vieną vakarą sėdim, plepam su namiškiais... Sakau gal reikia tos grybų sriubos išsivirti... Nu taip skanu bus, namuose pavalgysim bent jau kaip žmonės, o ne taip kaip darbe - stovėdami, skubėdami ir net skonio nejausdami... Išsivirėm mes tą sriubą... Aš ją taip skaniai suvalgiau, ji tokia nereali buvo, kad net pakartojau antrą dubenėlį... Na ir su tokia lengva vakariene skrandy užmigau... Anksti paryčiais atsikeliu nuo gurguliuojančio pilvo, matyt sriuba antrą kart užvirė... Net nenueinu, bet nubėgu į tualetą - atsiprašau už išsireiškimą, bet tiesioginę to žodžio prasme per visus galus man ta sriuba išėjo... Oi blemba galvoju... Pasižiūriu vaistus... Nei angliuko, nei smektos - nu nieko... Rytas ankstyvas - vaistinės nedirba, o aš princesė nuo sosto neatsitraukiu... Keliu saviškį iš miegų, jau matau, kad nieko gero nebus, prašau, kad nueitų į vaistinę - jis man sako 'būtinai būtinai'... Aš vėl į tualetą bėgom... Užsidarau ten laukdama geresnės ateities... Po kiek laiko išeinu, visa perbalus, pavargus.... Žiūriu gražuolis miega... O tas jo 'būtinai būtinai' sapnuose ir teliko... Nu blemba... Atsiguliau šalia ir užmigau... O kai atsikėlėm jau abu, tai dar padėkojau už tuos nenupirktus vaistus, tai mano vyrukas nelabai supratęs buvo ką turiu minty... Kai praėjo visas pyktis ir sėdėjimas ant sosto, papasakojau visą situaciją... Kas daugiau beliko kaip tik pasijuokt... Po to karto grybų privengiu... Nes kitą kartą vos tik grybų užvalgiau - buvo lygiai ta pati situacija... Taip, kad kol nėštumas nesibaigs - grybams griežtai NE... O jų taip norėjosi...

Tai va toks buvo mano pirmas trimestras... Vaikščiojau kaip kokia ligonė, jaučiausi amžinai pavargus, norėjau vemti visur ir nuo visko, tačiau vėmiau tik nuo grybų, jaučiausi pagiriota be alkoholio ir eidavau miegoti kaip ūkininkas - anksti vakare, o ryte keldavausi su pirmais gaidžiais.


II - asis trimestras įpūtė naujų vėjų į mano kasdienybę... Dalykai pradėjo keistis, senasis gyvenimas grįžo į vėžias... Baigėsi kančios su nežmoniškais galvos skausmais, pagirių simptomais... Tačiau kitoje medalio pusėje buvo naujos patirtys ir išgyvenimai...

Pasidariau labai emocionali... Neneigsiu, būdavo dienų, kad tiesiog nieko nenoriu. Arba dar geriau -  atsikeliu ir esu pikta... Na va taip - iš lempos, visikai be priežasties... Ir tu man į uodegą gali papūst - šiandien aš pikta, nepatenkinta ir palik mane ramybėj... Liūdniausia tai, jog net nenutuokiau kaip su tuo tvarkytis... Žinot, pasakysiu atvirai - mėnesinių metu yra vienas irzlumas... Tačiau pastojus, perėjau į visai kitą godzilos lygmeny, kuriame įgavau antgamtiškų galių prarasti savikontrolę, pradėti ėsti, o ne valgyti, keisti nuotaikas dažniau negu kojines, verkti ir juoktis, bei išgyventi 1 000 000 emocijų vienu metu... Tačiau apie tai papasakosiu plačiau!

Nors fiziškai jaučiausi gerai, tačiau emociškai buvau itin nestabili... Labai dažnai susigraudindavau... Darbe klientai privesdavo net iki ašarų... Ir dažniausiai be jokios priežasties!!! Išgyvendavau daugybę emocijų vienu metu ir net pati nesuprasdavau kas darosi ir ar tai išvis normalu. Greitai supykdavau, greitai atleisdavau... Žaibišku greičiu susigraudindavau ir dar greičiau pradėdavau juoktis per tas ašaras... Gąsdinau ne tik pati save, bet ir kitus, nes emocijos keitėsi sekundėmis. 

Pasidariau labai meili, dažnai norėdavau prisiglausti, apsikabinti... Tiesiog leisti laiką, daryti bet ką - tačiau nebūti viena... Labai įvertinau pasivaikščiojimus gryname ore, nes supratau, kad tokį dalyką leisti sau yra prabanga... Dirbau valdiškame darbe, plius veiklos iš namų niekada netrūko, tad pasivaikščiojimams laiko ne visada būdavo... Tačiau išmokau spjauti į viską ir susitelkti į save, kaip jaučiuosi, ko noriu aš... Ir per tokį savanaudiškumą supratau, kad esu laiminga tiesiog mylėdama save.

Kartais jaučiausi nei kaip moteris, nei kaip vyras... O tiesiog - kažkokia gyvastis. Pasitikėjimas savimi krito žemyn pasiimdamas kartu ir paprasčiausius dalykus - kaip šukuoseną ar padažytą veidą. Nenorėjau puoštis, nenorėjau gražiai atrodyti... Tiesiog nueit į darbą, atidirbti pamainą, grįžt namo - į dušą ir miegot. Miegot. MIEGOT... MIEGOT!!!

Apie namų ilgesį išvis patyliu... 2020 metų rugsėjį buvo suplanuotos atostogos į Lietuvą, tačiau Korona pakišo koją ir sudiktavo visai kitokias taisykles... Grįžti namo kelioms dienoms ir visus apkabinti, išgerti puodelį arbatos ir paplepėti - deja, tačiau nepavyko. Emocijos virė tarsi kažkokiam užburtam katile... O svarbiausia tai, jog nenorėjau liūdinti aplinkinių žmonių, šeimos narių ar draugų, todėl rinkausi jų ignoravimą, nes nenorėjau leistis į pokalbius ir aiškinti kas per vienatvės jausmai užplūsta... Kiekvieną dieną buvau tarp žmonių, tačiau tokia vieniša dar gyvenime nesijaučiau.

Pykino šiek tiek mažiau, tačiau darbe susimaišę skirtingų patiekalų kvapai ne kartą privertė pažiaugčioti, tačiau tuo gyvenimo periodu labai padėjo mėtinės pastilės... Kone visos kišenės buvo pripildytos mėtiniais saldainiukais, tad jei turite problemų su tokiais pykinimais - išbandykite mėtą! Galbūt ir jūs susidraugausit taip kaip aš. 

Pasirodžius pilvukui - gražius rūbus iškeičiau į patogius ir vyriškas maikes. Labai džiaugiausi atradusi kelnes nėštukėms... Tikra bomba alaus mėgėjams ir besilaukiančioms! Nesuprantu kodėl ankščiau jų nenusipirkau, tokias kelnes turėtų dėvėti kiekvienas žmogus prasidėjus Kalėdų maratonui... 

Kalbant apie kūno pokyčius, krūtinė išdidėjo pirmąjame trimestre ant tiek, kad antrąjame raudonos strijos pradėjo keisti spalvas... Pilvukas didėjo palaipsniui, o daug papildomų kilogramų ir nepriaugau, nes jei ir valgydavau kažką, tai stengdavausi ne naktimis ir normaliomis porcijomis... Ne visuomet pavykdavo, bet atsisakiau užkandžiavimų, neleidau sau paleisti kasų ir klausyti aplinkinių patarimų 'dabar toks momentas tavo gyvenime, valgyk viską ką nori, kada nori ir kiek nori'... Nu laba diena, su tokiais patarimais, pasilaikykite gal sau... Valgyti ką nori ir kiek nori reikia visada, tačiau nepamirškim jog egzistuoja saikas ir laikas... Ne kartą vidury nakties spurgytės iš virtuvės šaukė mano vardą, tačiau kantriai laukiau ryto... Na ir ką, niekas nenumirė... Ryte suvalgiau jas dar skaniau.

Labai kamavo pėdų tinimas po pamainos valdiškame darbe... Kūnas jau norėjo poilsio, bet vidinis motoriukas sukosi pilnu pajėgumu... Stengiausi dirbti kaip galiu geriausiai, tačiau nuovargis būdavo toks didelis, jog pasiekdavau neišpasakyto saldumo miegą. Tinimui, o su juo atėjusiam skausmui malšinti padėjo pėdų kremas su pipirmėte...

Taip pat vienu momentu galvojau, jog namuose atsirado blusų, utelių ar kitokių nuomininkų, kurių niekas nenori. Ta prasme aš jums nemoku apsakyti... Vieną rytą atsikėliau nuo niežėjimo... Jaučiausi kaip ne savam kailyje... Visą kūna niežėjo taip smarkiai, jog nežinojau kur dingti, verkiau ir iš pykčio, ir iš nusivylimo... Praleidau didžiąją dienos dalį duše, nesupratau kas darosi... Galvojau, kad nusikasysiu odą iki kraujavimo... Niežėjo padus ir delnus iki išprotėjimo... Tada supratau, jog egzistuoja toks dalykas kaip intrahepatinė nėščiųjų cholestazė... Ji neužkrėčiama, nuo jos nemirštama, ir ji nėra mirtinai pavojinga, tačiau tokius dalykus reikia aptarti su daktare, kuri prižiūri jūsų nėštumą ir viską galima pataisyti... Mano situacija buvo šiek tiek kitokia, aš tiesiog išgyvenau vieną dieną niežulio pragaro, išmirkau vandeny, išsitepiau kremu nuo galvos iki kojų ir tiesiog laukiau geresnio rytojaus... Ir jis tikrai atėjo... Pėdų ir delnų niežuliukai niekur nedingo, tačiau jie nebuvo tokie stiprūs kaip tą dieną. Vizito metu apie tai užsiminiau savo akušerei, tačiau ji tik pakraipė galvą ir pasakė 'svarbiausia, kad dabar gerai jautiesi'. Tai va taip ir baigėsi mano niežuliai. 

Aplamai, po plačia šypsena slėpiau vangumą ir nieko nenorėjimą... Nenorėjau skleisti blogų emocijų aplinkiniams, tačiau dabar kuomet rašau galvoju - gal veltui? Gal vis tik reikėjo visiems pasakyti - palikit mane ramybėj, šiandien jaučiuosi blogai, neklauskit kas nutiko, nes nenoriu bendrauti - parašysiu kai norėsiu. Ate. Tačiau iš kitos pusės ir nesigailiu, nes neskleidžiau negatyvo ir jo nesusilaukiau iš aplinkos. Tačiau po truputį reikalai ėmė gerėti, nes tuos visus neaiškius emocijų kamuolius pradėjau kontroliuoti... Žinoma, ne visada pavykdavo iš pirmo karto, tačiau jei matydavau, kad hormonai pareina su trenksmu, išmokau pasakyti 'Palauk. Aš tuoj ateisiu.' Šiek tiek atsitraukus, išvengiau daugybės konfliktų, nuėjus į šalį išmokau atsisėst, numot ranka, užmerkt akis, susivokt kokioj emocijoj dabar gyvenu, ją išgyventi ir sugrįžus į publiką be streso ir nervų pasakyti 'jaučiuosi taip ir taip, jei darytume taip ir taip, manau, kad būtų geriau, tačiau man įdomu sužinoti ir tavo nuomonę'. Vien tik dėl to, jog laukiausi, nenorėjau pastatyti savęs į princesės poziciją ir naudotis padėtimi, jog esu nėščia ir nusipelniau gauti viską ko noriu... Anaiptol taip nebuvo ir labai dažnai nurijus nepasitenkinimą greitai grįždavau į realybę... Tačiau neslėpsiu jog mėgavausi aplinkinių pagalba, gražiais žodžiais, palaikymu. 

Be viso to, turėjau ir labai gražių momentų - pradėjau jausti pirmuosius judesius, kurie tik stiprėjo. Nagai ir plaukai pradėjo švytėti, akys šiek tiek įgavo spindesio... Ir išvis, žodžiais neapsakysi, nes tai protu nesuvokiama kaip galima pamilti tą mažą žmogutį, kurio nesi matęs, nesi prilietęs, nežinai kas per charakteris, bet meilė tam mažyliui tokia stipri... 



Kad jūs žinotumėt kaip lėtai jis man ėjo... Atrodė, kad paskutinis trimestras niekada nesibaigs...O pasiekus finišo tiesiąją dar kelias dienas nesupratau kas įvyko... 

Negalėčiau įvardinti paskutinio trimestro kaip pačio sunkiausio ir blogiausio... Nepaisant to, kad jau nebegalėjau susilenkti ir užsidėtų batų, paimti kažką nuo grindų ir tiesiog, judėti kaip normalus žmogus, o ne banginis - viskas ėjosi neblogai. 

Kuo toliau, tuo labiau spaudė skrandį ir kilo rūgštys, ko pasekoje labai susidraugavau su Rennie tabletėmis...

Labai dažnai miegodavau... Tiesioginę to žodžio prasme didžiąją paros dalį praleisdavau užmerktomis akimis... Atsikeldavau pavalgyti ir nueiti į dušą, bet tiek ten iki žmogiškos laimės ir tereikėjo....

Beje, nukrito geležies lygis kraujyje, ko pasekoje teko gerti tabletes... O jos neteikė džiaugsmo kiekvieną kartą kuomet reikėdavo tuštntis... Na bet ką, džiovinti vaisiai, SLYVOS ir kopūstų sriuba pramušė viską... Tad kankintis ilgai netekdavo.

Labai dažnai trūkdavo oro, dažnai bėgdavo kraujas iš nosies... Kartais pirštai taip ištindavo, jog negalėdavau nusiimti žiedų... Dėl to išvis atsisakiau dėvėti papuošalus, nes jie daugiau erzindavo, negu suteikdavo grožio ar malonumo juos dėvint.

Kad ir kaip bebūtų, šis trimestras slinko lėčiausiai ir praleidau jį didžiąją laiko dalį tiesiog tingėdama... Net nuotraukoje galit matyt kas atsitiko, kai nuėjau atsigerti pas draugę kavos... Taip taip, mes gėrėm kavą, plepėjom, žiūrėjom filmą ir aš tiesiog iš niekur nieko atsijungiau... Va taip va paprastai ir lengvai - ant sofos... Nu žodžiu...

Juokas juokais, tačiau ilgi pasivaikščiojimai ir didelė juoko dozė nebuvo pati geriausia kombinacija, nes kuo arčiau buvo termino diena, tuo labiau reikėjo bėgiot į tualetą... Tad kartais apturėdavau tokių nemalonių situacijų, kai tiesiog nesulaikydavau ir systeldavau... Bet, hey, posakis 'apsimyšiu iš juoko' įgavo prasmę visu 100%.

Be viso šito, tiesiog ruošiausi vaikelio atėjimui, skalbiausi, lyginausi ir dėliojausi drabužėlius, pakavausi krepšius ir laukiau susitikimo...

Kalbant apie emocinę būklę, tai labai dažnai aplankydavo įvairios ir tikrai nepagrįstos baimės... Kildavo įvairios mintys, nes nežinomybė žiūrėjo man tiesiai į akis... Tačiau dabar, kuomet rašau šį straipsnį ir viena koja supu vaikelio lopšį... Net nebeatsimenu su kokiais diskomfortais susidūriau nėštumo metu...

Žinoma, kai viskas jau yra pasibaigę ir ta nėštumo kelionė liko tik praeityje tarp kitų prisiminimų.... Esu be galo laiminga ir dėkinga, jog šiam kely susidūriau su minimaliais dalykėliais palyginant per kiek įvairių skirtingų stadijų praeina kitos nėštukės...

Skaitydama įvairius forumus ir naršydama po Facebook grupes, supratau, jog esu beprotiškai laiminga turėdama ganėtinai lengvą nėštumą... Neneigsiu, buvo ir pakilimų ir nuopolių, tačiau visu metu išlikau pakankamai aktyvi ir pozityvi... 

Na ką, tikiuosi, jog įrašas patenkino smalsumą ir galbūt mano patirtis nuteikė jus lengvesniam vaikelio laukimui ir neišgasdino palikdamas negatyvias mintis ir baimes...

Nesivaržykite palikti komentarą apie savo buvusį ar esamą nėštumą! Per kokias stadijas jūs perėjote, o galbūt einate, su kokiomis problemomis ar džiaugsmais susidūrėte... Na, žinote ką turiu omeny!






 

Rašyti komentarą

Instagram