SOCIAL MEDIA

Mano gimdymo istorija | Škotija

2021/01/28

Na ką mažučiai! Salut! Galite pasveikinti ir mane įstojus į Mamyčių klubą... Ir kas galėjo pagalvoti... Žinau, žinau... Dar pati netikiu, bet dėl to ir noriu pasidalinti šia patirtimi, kol emocijos šviežios, kol dar išgyvenu ir gyvenu šiame momente... Galbūt tai kam nors pravers, nes taip pat ruošiasi gimdyti Škotijoje, galbūt tiesiog kažkam smalsu kas ir kaip, o gal šiaip ieškote informacijos apie gimdymo ypatumus... Kad ir kaip bebūtų, įrašas saldus nebus, tad jeigu esat silpnesnių nervų ar greitai pasišlykštite dalykais - nesigadinkite nuotaikos ir nustokite skaityti ties šia vieta.



Sausio 4 d. (39+4) 
--- apie 02.00 val ---
Pajaučiau, kad greitu tempu pradėjo drėgti apatiniai, šiltai tačiau ne itin maloniai... Ir skystis tik didėjo, o jo sukontroliuoti - neįmanoma... Tad kūnu nubėgę šiurpuliukai atskraidino mintį 'blemba, gimdau'... Tačiau nejaučiau nė menkiausio skausmelio... Buvo dar tokia mintis, kad apsisysiojau, mažą ką... Tačiau įlipus į vonią ir joje pastovėjus pamačiau, kad po truputį, neitin reguliariai, tačiau kapsi rožinis skystis... Nu ką, važiuojam... Šioks toks šokas ištiko, pradėjau drebėti be jokios priežasties, šaltis purtė kaip drebulės lapą, nors pas mus namuose ištisa Afrika, niekada nebūna šalta. Tikrai išsigandau ir bijojau, nes nežinojau kas laukia ir kokius naujus potyrius ši patirtis man atneš... Drebančiom rankom pasiskambinau į ligoninę, pasakiau, kad pradėjo tekėti vandenys, kad nejaučiu jokių sąrėmių ir daviau visą asmeninę informaciją, kurios paprašė... Moteris, kuri pakėlė ragelį buvo itin maloni, taip nuramino, kreipėsi į mane tik mažybiniais žodžiais kaip 'mieloji, brangioji, širdele ir t.t.', paskambinus į ligoninę neverkiau krokodilo ašarom visa išsigandus, kad nubėgo vandenys, tačiau ji tikriausiai pajautė, kad dreba ne tik kūnas, tačiau ir balsas, jog kalbėjo kuo įmanoma švelniau... Na ir žinoma, paskyrė laiką apžiūrai... 4 valanda... 

Kadangi mums iki ligoninės valanda kelio (Dundee Ninewells, Škotija) reikėjo išvykti iš namų greitu metu... Tad pasiėmiau savo 'nėščiosios knygą', kitus dalykus ir išvažiavom... Konkrečiai į nežinią, naują patirtį ir gyvenimo etapą... Tą naktį kelias buvo beprotiškai slidus... Važiavom visą laiką vos ne ledu, keliai druska nebarstyti, nori pristabdyti ir automobilis slysta... Kad ir kaip bebūtų - atvažiavom saugiai, nueinam į registratūrą, o ta moteris ir sakys:
- Juk sakiau, kad ketvirtą valandą apžiūra...
- Tai, kad jau keturios, - sakau... 
Kuomet ji pradėjo juoktis - tikrai pasimečiau... Tai buvo ta pati moteris su kuria kalbėjau telefonu. Pasirodo ji turėjo omeny vakarą, o ne rytą... Kas žinote, o kas ne... Kuomet kalbi apie laiką, anglų kalboje vartoji am arba pm 'priežodžius' (kad ir kaip jie besivadintų), kurie padeda suprasti apie kurį paros metą eina kalba... Tai tą akimirką kuomet kalbėjom telefonu aš tikrai neužfiksavau ir praklausiau kada ten nuvažiuot... Na, bet ką padarysi, kvailą ir bažnyčioj muša... Kadangi jau ten buvau, tai ji mielai mane priėmė apžiūrai, bent jau kelionė nebuvo bergždžia... Apžiūra atrodė maždaug taip:
Paklausė vaikučio širdelės apie 30 min;
Paklausė kokios spalvos vandenys bėga;
Patikrino šlapimą;
Pažiūrėjo kokioje pozicijoje yra vaikutis;
Patikrino mano kraujo spaudimą;
ir....
pasakė, kad paskirs dar vieną vizitą dienos metu, kitoje ligoninėje, kuri yra arčiau mūsų namų (30 min kelio) ir po tos apžiūros, bus galima paskatinti veiklą, nes teoriškai kelionė į gimdymą kaip ir prasidėjo... Tad jeigu noriu, jie gali paskatinti veiklą, ko pasekoje viskas įvyks šiek tiek greičiau...

Tai va, kol viską sutikrino, apžiūrėjo, susakė informaciją, liepė sekti vandenų spalvą ir stebėti vaiko judesius ir paleido namučio... Iš ligoninės išėjom kažkur apie 6 ryto... Transporto priemonių buvo šiek tiek daugiau, tikriausiai žmonės skubėjo į darbus, tačiau nelabai protingai... Netoli nuo ligoninės vienam iš žiedo išvažiavimų pamatėme autoįvykį... Automobilis tiesiog nuslydo į šoną ir atsitrenkė į apsauginę tvorelę... Tad apvažiavę dar vieną ratą sustojom paklausti ar nereikia pagalbos ar viskas gerai, nes vairuotojas vaikščiojo, tik iš mašinos priekio nelabai kas buvo likę... Finale viskas gerai... Kol grįžom namo, matėm ir daugiau tokių incidentų, kelias tieisogine to žodžio prasme buvo ledas... Automobilis slidinėjo kaip karvė ant ledo... Tačiau gera žinia ta, kad pasiekėm namus saugiai ir kritom į lovas!

--- apie 9.00 val ---
Atsikėliau nuo milžiniško skausmo pilvo srityje... Na ką, prasidėjo sarėmiai... Gulint ir bandant atsipalaiduoti, jie buvo tik stipresni... Ėjau į dušą tikėdamasi, kad jis man padės, tačiau nepadėjo... Iš to strioko norėjau pasėdėt ant namų sosto rimtam reikalui... Tačiau tikrai NESAMONINGA ir visiškai nepagrįsta baimė kuždėjo man, kad pagimdysiu į tualetą... Mano situacijoj tai buvo neįmanoma, tačiau tai buvo kvailas jausmas, kurį išgyvenau tuo metu ir tiesiog noriu pasidalinti su jumis... Kaip ir sakiau įrašo pradžioje - skaityti saldu nebus...

--- apie 14.00 val . ---
Nuvykome į artimesnę ligoninę (Perth Royal Infirmary, Škotija) paskirtai apžiūrai... Mane jau kankino pakankamai dažni ir stiprūs sąrėmiai... Na ką, dar viena patikra, kuri atrodė maždaug taip:
Patikrino kokios spalvos vandenys bėga;
Patikrino šlapimą;
Pažiūrėjo kokioje pozicijoje yra vaikutis;
Pasiklausė vaikučio širdelės;
Paklausė ar noriu būti skatinta, pasakius, kad taip - skatinkit... Ką norit tą darykit, noriu greičiau visą šitą verdantį puodą užgesint, daktarėlė pasakė, jog tuoj susisieks su ligonine, kurioje pasirinkau gimdyti ir duos tolimesnius nurodymus... Na aš jau buvau nusiteikus važiuot gimdyt, galvojau jau man ten kaklelis atsivėrės, prasivėręs ir persivėręs, nes sarėmiai tik stiprėjo, kad norėjosi vilku staugti bet laikiausi...
Po keletos minučių grįžo mane apžiūrėjusi daktarė ir pasakė, kad šiuo metu Dundee ligoninė yra labai užimta ir mano atvejis nėra skubus, tad išsiuntė namo ir liepė laukti skambučio... Paskambins, kai atsilaisvins... Nu ką, mes abu pavargę, prisivažinėję per ligonines per naktis ir dienas, abu išsekę, dar nuvažiavom į McDonald'ą pagriebti po Big Mac'ą... Nes nu, kad jau esam didesniam mieste, tai kodėlgi ne... Pavalgėm tų nesąmonių, grįžom namo... Sulaukėm skambučio, kad 7 valandą mums yra vieta... Tad šiek tiek pailsėjom namuose ir išvažiavom į ligoninę.

--- apie 19.00 val. ---
Pasiekėm ligoninę saugiai, keliai jau buvo sutvarkyti, tad taip baisiai slidinėti jau nebeteko... Registratūroj pralaukėm kelias valandas iki kol gavome laisvą vietą, o sąrėmiai tik stiprėjo... Atrodė, jog visas tas laikas truko amžinybę... Tik apie 21.00 val gavome palatą, kur galėjome patogiai įsitaisyti... Na ką, dar viena patikra:
Patikrino kokios spalvos vandenys bėga;
Pažiūrėjo kokioje pozicijoje yra vaikutis;
Pasiklausė vaikučio širdelės
Padarė Covid testą;

Budinti daktarė pasakė, jog viskas yra tvarkoj, tereikia įdėti kateterį ir bus galima skatinti veiklą. Na, super naujienos! Apart to, kad abi rankos buvo subadytos ir tas kateteris taip ir neatsirado mano kūne... Ko pasekoje - niekas manęs taip ir neskatino...

--- apie 23.00 val. ---
Sąrėmiai ėmė darytis stipresni, tačiau ne itin reguliarūs... Kadangi tai buvo mano pirmas gimdymas - neturėjau jokio supratimo kokie potyriai, skausmai ar malonumai manęs laukia... Atėjus daktarė paklausė kaip jaučiuos, pasakiau, kad sąrėmiai tik stiprėja ir jaučiu didelį tempimą apačioje... Žinoma, ji man pasiūlė paracetamolio... Galvoju tu rimtai??? Paėmiau tą paracetamolį ir tik po to, ji sugalvojo patikrinti kiek centimetrų yrą prasivėręs gimdos kaklelis... Patikrinus pareiškė, jog jau yra 4cm, tad skatinti nebereiks... Ačiū daktarėle už subadytas abi rankas dėl nieko ir tą paracetamolį... Po kiek laiko, ji man pasiūlė linksmųjų dujų - o tada gyvenimas patapo lengvesnis... Žodžiu, bekvėpuojant man tas dujas, ji atėjo, pasakė, kad aš nesu rizikos grupėje, esu visiškai sveika ir mane kelia į kitą skyrių... Nu ką - važiuojam... 


--- apie 23.30 val. ---
Atsiradau kitam skyriuj... Sąrėmiai vis stiprėjo... Skausmas buvo toks, kad išvis nesuprantu kaip kitos moterys gali tiesiog gulėti vienoj vietoj toj pačioj pozicijoj... Aš labai daug vaikščiojau, sėdėjau ant kamuolio... Judėjau kaip tik sugebėjau, kad tą skausmą kažkaip numalšinti... Galų gale net dujos nebepadėjo, nes tempimas buvo kosminio skausmo... Gimdymą priėmusi akušerė buvo itin maloni ir paslaugi... Ateidavo pasiklausyti vaiko širdelės kas 15 minučių, pasiūlydavo arbatos/kavos ir sumušitnių...

Laikas bėgo, prakaitas mušė... Gėriau beprotiškai daug vandens ir kvėpavau tų dujų... Pusės net neatsimenu: gal dėl adrenalino, gal dėl apdujimo...

Pamenu, kad labai buvo bloga ir vėmiau, tada per rūką pamenu, kad lyg tais snaudžiau tarp sąrėmių (jei ne snaudžiau tai tada gulėjau užsimerkus), maniškis sakė, kad suspaudžiau jo ranką taip stipriai, jog daugiau nebedavė, nes bijojo, kad sulaužysiu plaštaką... Viskas vyko taip greitai, jog pusės net neatsimenu...

Sausio 5 d.  
--- apie 03.26 val ---
Taip nuo dūšios paskutinį kartą dar pastūmiau ir išgirdau verksmą... Puse keturių jau laikiau savo džiaugsmą ant rankų, pilnai nesuvokdama kas atsitiko... Tą akimirką pamilau savo dukrytę iš pirmo žvilgsnio, ji man tobula nuo kojų pirštų galiukų iki galvytės plaukučių pabaigos.

Apibendrinant...
Mano laimei, gimdymas buvo labai sklandus... Plyšau tik vos vos, tad akušerė pasiūlė padaryti vieną siūlę, tačiau sakė, jog tai absoliučiai yra nebūtina - tad palikome viską taip kaip yra...
Kraujo netekau nei daug, nei mažai - normos ribose...
Po gimdymo apetitas buvo toks didelis, jog galvojau, kad suvalgysiu dramblį... Taip gimė naujas derinukas: skrudintas batonas su jogurtu... Ir kas galėjo pagalvoti, jog šie abu dalykėliai tokie skanūs vienu metu.
Na ir "palaima" ištikusi tualete po gimdymo tai buvo šlapinimasis... Praėjo keletas valandų, jaučiausi gerai nepaisant to, kad buvau beprotiškai pavargus... Na ir ką jūs sau galvojate... Nuėjau iki tualeto tikėdamasi, kad viskas super duper, pradėjau šlapintis ir su pirmais lašais supratau, kad taip paprasta nebus... Ašaros pačios kaip pupos išriedėjo - prireikė kelių dienų pradėt eit į tualetą be skausmo baimės ir kelių savaičių nejausti jokio diskomforto tuštinimosi metu. 
Aplamai, buvo itin keista, jog prasivėrimas buvo patikrintas tik vieną kartą... Koronos testas atliktas tik man, nors maniškis visad buvo šalia ir visos kitos detalės... Tačiau mano laimei, džiaugsmas pasiliko, o skausmas išnyko...



Rašyti komentarą

Instagram