SOCIAL MEDIA

Pats blogiausias darbas visoje planetoje!!!

2020/08/06

Kuomet buvau jaunesnė, visuomet norėjau dirbti prie desertų... Vien tik įėjus į kepyklėlę kojos linkdavo nuo to saldaus kvapo, tačiau laikui bėgant ir vejantis savo svajones keitėsi ir mano nuomonė. Ir jūs greitai suprasite kodėl...

Keleri metai atgal, kuomet dar gyvenau Lietuvoje, dirbau vienoje iš kepyklėlių esančių Laisvės alėjoje, Kaune. Pirma savaitė buvo nereali, patiko kvapas, parduodama produkcija! Vaikystės svajonė išsipildė - atsivėrė galimybės pasmaližiauti ir paragauti įvairių konditerijos gaminių... Antroje savaitėje tas kvapas jau vargino, bandelės ir kiti produktai nebe atrodė taip skaniai, o amžinai veikiantys kondicionieriai dovanojo man anginą vieną po kitos... Kad ir kaip bebūtų - supratau, jog su tokiais saldapickiais produktais dirbti negaliu... Dievulis mane sukūrė tik tam, kad juos valgyčiau... Na ir štai, prabėgo keleri metai ir tas likimo pirštas mane stumtelėjo vėl link desertų pusės.

Siaučianti Korona daugiau ar mažiau, tačiau palietė visų žmonių gyvenimus... Mano laimei, aš darbo nepraradau, tačiau tai ką buvau įpratusi daryti dieną iš dienos darbe - pasikeitė... Dėl apmažėjusių etatų įmonėje, daugeliui darbuotojų teko palikti darbo vietas, tad taip susiklostė, jog valdžia atsisakė desertų šefo... Ir nuo atsidarymo dienos visus desertus restorane gamina padavėjai. Palaiminta ir aš esu tame tarpe pjaustant torčiukus su lipniom rankom, kai net laiko nėra jų nusiplauti...

Taigi! Čia dar ne pabaiga... Pagaminus desertą, jei nepagausi kolegos, kuri(s) galėtų tą desertą nunešti iki staliuko teks pačiam judinti užpakaliuką ir lėkti tekinam su desertais rankose, nes ta maža dėžutė, vadinama printeriu, tuoj išspjaus kitą čekį... Amžinai lipnios rankos, purvina prijuostė ir subinė (ačiū Mamytei už tą puikų įprotį, kurį rodei nuo vaikystės, vaikščiot su miltuotu užpakaliuku virtuvėje ir pasivalyt rankas į rubus kažką gaminant.), kažkoks neaiškus psichologinis nuovargis ir amžinai desertų reikalaujantys padavėjai... Kažkoks siaubingas darbas būti šefu... Kaip sveiko proto būdamas, gali pasirinkti šią profesiją? Tai beprotiškai sunkus darbas, kuris reikalauja ištvermės ir kantrybės! 

Ir taaaaip, mano mielieji, vien tik dėl to, kad paverkiau kaip man nepatinka mano darbas šiuo metu, jaučiuosi šimtą kartų geriau! Ačiū, jog išklausėte! Tačiau, aš vis tiek nepaliauju svajoti, jog vieną dieną viskas grįš į savas vėžias ir padavėjai galės tokiais ir pasilikti.

P.S. lenkiu savo galvą žemai prieš visus šios planetos šefus turinčius kantrybės dieną iš dienos atstovėti tas ilgas pamainas ant kojų, ruošiant maistą kitiems, nekreipiant dėmesio į purvinas prijuostes.



Rašyti komentarą

Instagram